- užvėja
- ùžvėja sf. (1) Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ žr. užuovėja: 1. M, L, Snt, Vrb Medžiais sodinta ùžvėja J. Čia ùžvėja, nebijok J.Jabl(Sv). Čia, rodos, i ùžvėja, ale vienam krašte iššalo uogos KzR. Kur ùžvėja, tę gali sėdėt Vl. Ùžvėjo[je], kur nepučia vėjas, gal i gera būtų gulėt LKKXI184(Sk). Prie to kalno pasistatė sau tokią užvėją nors nuo blogo oro (ps.) Brt. Aplinkui kelias kapas aukštų gluosnių sodino, kad galvijai, saulei bekaitinant, pavėsį ir prieš lytų bei vėtrą užvėją turėtų K.Donel1. Nesiklausdamas nusikinkydavo arklį, statydavo jį pavėnioje ir užvėjoje, pasigirdydavo Vaižg. Paskui susirangiau užvėjoje, ir gana Žem. Jadvyga, sėdėdama sode, užvėjoj, svajoja V.Myk-Put. Lekia [karvelis] tarp aukštų uolų, kad turėtų užvėją Mš. Čia, užvėjùkėj, tai nešalta Dkš. Aš likau kai an lauko pūsto žalia grūšelė be jokios užvėjė̃lės (rd.) Gdl. Nukris lapeliai visų medelių, nebus užvėjė̃lės tavo vaikeliams JD1204. Šiaurus vėjelis bus mano užvėjėlė LTR(Brt). ^ Be tėvo, kap be ùžvėjos Dkš. ║ vieta pasislėpti, prisiglausti: Visi žmonės turi namus, savo ùžvėją Mrj. Gavai tą naktį užvėjos ieškoti rš. Giria – tai ùžvėja karo metu Vlkv. Pempės į visokias ùžvėjas landė, visur visur jų buvo Jrb. Nykštukas neva ieškojo ùžvėjos Jrk25. Ten juodu apsistojo, pasidarė užvėją BsPIII23(Nm). 2. Dkš, Al Mirus motinai, dukters neturės užvėjos J. Jis mum visiem ùžvėja, tas mūs žentas Mrj. Visa mano ùžvėja – tėvai Plv. Mirė motinėlė, mirė užvėjėlė, tai eidama dejavau, motinėlės gailavau LLD II59. ×3. (plg. l. zawieja) pūga: O žiemą tokia ùžvėja buvo, kelias užpustytas Str.
Dictionary of the Lithuanian Language.